Jobo 20

₂„Mano mintys verčia į tai atsakyti,

todėl tiesiog nekantrauju.

₃Girdžiu priekaištą, kuris mane užgauna,

bet žinau, kaip tau atsakyti.

₄Argi nežinai, jog nuo senovės,

nuo to laiko, kai žemėje buvo sukurtas žmogus,

₅nedorėlių laimė trumpa

ir nusidėjėlių džiaugsmas – tik akimirka?

₆Net jeigu ūgiu dangų pasiektų

ir galva debesis liestų,

₇jis pražus amžinai kaip dulkės.

Tie, kurie jį pažinojo, klaus: ‘Kur jis dabar?’

₈Kaip sapnas išnyks nedorėlis, ir jo neberasi,

jis bus nuvytas kaip nakties regėjimas.

₉Akis, kuri jį matydavo, daugiau jo nebematys,

niekada nebeišvys jo savo buveinėje.

₁₀Vargšams atsiteisti turės jo sūnūs,

jų rankos sugrąžins jo turtus.

₁₁Jo kaulai, kadaise pilni jaunystės jėgų,

atguls su juo į dulkes.

₁₂Nors blogis jam saldus,

nors jis ir laiko jį paslėpęs po liežuviu,

₁₃nors ir nenori jo atsisakyti

ir visa laiko savo burnoje,

₁₄maistas jo pilve keičiasi

ir pavirsta angių tulžimi.

₁₅Turtus nedorėlis prarijo ir vėl išvemia;

Dievas priverčia juos išvemti iš pilvo.

₁₆Angių nuodus nedorėlis čiulpia,

ir gyvatės geluonis jį gelia.

₁₇Ne jam matyti aliejaus upes,

medumi ir pienu tekančius srautus.

₁₈Jis turės grąžinti savo triūso vaisius, jų neparagavęs;

savo verslo pelnu jis nepasinaudos.

₁₉Juk jis engdavo ir blogai elgdavosi su vargšais,

užgrobdavo namus, kurių nebuvo statęs.

₂₀Nors jis buvo gobšus be soties,

turtais savęs neišgelbės.

₂₁Kadangi niekas neišvengė jo gobšumo,

jo laimė neišsilaikys.

₂₂Kai tik turės visko, ko nori,

užklups jį skurdas, apniks visokios nelaimės.

₂₃Tevalgo jis viską, ką tik nori!

Dievas siunčia jam savo pykčio liepsnas,

leidžia į jį strėlių lietų.

₂₄Bėgdamas nuo geležies kalavijo,

jis bus pervertas strėlės smaigalio.

₂₅Iš jo nugaros kyšo strėlė,

blizgantis strėlės smaigalys pervėrė tulžį.

Apims jį siaubas,

₂₆visiška tamsybė jo laukia,

žmogaus neįžiebta ugnis jį praris.

₂₇Dangus atidengs jo kaltę,

ir žemė prieš jį stosis piestu.

₂₈Potvynis nuneš jo namus vandens srautais,

kurie teka Dievo rūstybės dieną.

₂₉Tokia Dievo duota dalis nedoram žmogui,

toks jam skirtas Dievo paveldas“.